Ei, kaip gyveni... gerai? Ar tikrai?

Kaip gyveni mano mielas tinklarašti. Ar dar kas tave beaplanko? Gal voverė? Nes ežiuko jau nebėra.

               Kažkokia neviltis. Net patys artimiausi tolsta. Ir dėl ko ? Dėl kažkokio kvailo nelemto atsitikimo? Įsižeidė? Gal kompensacijos? Na nerašysiu atvirai, nes manau, dar ne laikas. Visi staiga sutriko, nebežino, kaip elgtis, su kuo kaip kalbėtis, ką ir kur kvietis ar nekviesti, ką pirmą, o ką antrą, pas ką pirmiau, o pas ką paskiau užsukti. Išvada žiauri - mažiau bendrauti,  pas nieką nevažiuoti, nieko nebekviesti. Net nebesisveikinti, kai ateini trumpam į svečius ir net nepaduoti rankos, nekelti ragelio, kai matai, kad skambina, o nenori nei kalbėti nei matyti. Nieko sau, o juk viska sujaukė savanaudiškumas ir išdidumas, manymas, kad esi geresnis ar net išskirtinis, gal būt, tam neapdairiai ar visai netyčia pritaria ir aplinkiniai. Jei supratote apie ką aš čia ir tai jums nepatinka ar net žeidžia, tai nebeskaitykit toliau. Pyksta ir įsižeidžia tik neteisūs. Ką rašysiu toliau, tai tik mano reikalas, nes Jūs neprivalote skaityti, to, ką rašau savo tinklaraštyje.
             Taigi taisyklė - su kuo susidėsi, tuo ir pats tapsi išlenda visu grąžumu. Taip, kai gyveni su kitais aišku reikia viską iš naujo pergalvoti, negalima įžeisti jų nuomonės ar įsitikinimų , reikia paisyti savo ir aplinkinių interesų, bet leisti paminti ir griauti  tai , ką laikome šventu... šeima, jos narių nuoširdus ir nesavanaudiškas bendravimas ... sesės, broliai. Juk tai jie yra patys tikriausi tavo draugai. ( Turiu mintyje turi būti). Gal ko nesuprantu, bet negalima dalinti bloga sesuo, gera sesuo ar brolis. Tai ne mūsų pasirinkimas ir dėl to negalime taip elgtis. Su visais broliais ir seserimis turime elgtis išskirtinai nuoširdžiai ir teisingai.
               Nors bažnyčia moko kitaip. Sako nusidėk, bet išpažink ir tau bus atleista. Katalikai, krikščionys... Ar tikrai mes tokie? Ar užtenka eiti bažnyčion ir atgailauti? Nors ir kasdien? Na gal dar paukoti. Mano nuomone tai yra žema. Jau pamirštame 10 dievo įsakymų, o juk jie pirmiausia turi filtruoti mūsų poelgius. Juos prisiminę, prieš darydami ką blogo, jau neturėsime ir už ką atgailauti. O tada švaria sąžine galima ir į bažnyčią, beliks išpažinti savo minčių paklydimus ir gauti už juos atleidimą bei atlikti atgailą. Tada ir su vaikais rasime apie ką pakalbėti, o net tik gailėtis ir išlieti nuoskaudą, kad atseit mes jiems viską atidavėme, o jie matai, kokie... nesikalba, išdidūs, elgiasi, kaip jiems patinka, spjauna į mūsų pastangas ir reikalauja pinigų. Patys tą ir užsitarnavome. Taip mums ir reikia ir visai nenuostabu, kad bėdos tada ne tik mums , bet ir aplink mus nesibaigia.
              Kiek dar bėdų turi atsitikti,  kad susivoktum, jog mums neleista teisti net mažiausio vabalėlio. Jau viešai atsiprašiau ir ne kartą, bet mačiau akyse tik pasitenkinimą - atseit žeminkis dabar iki gyvenimo pabaigos.
              Reikia vieną kartą tai nutraukti... nebeleisti niekam blogai elgtis, tiksliau ne nebeleisti, bet netoleruoti, nebepateisinti kvailo ir net labai savanaudiško elgesio. Reikia rėkti apie tai, nes viskas, kuo iki šiol tikėjau byra į šipulius. Man plyšta širdis, man labai negera. Dar kiek palauksiu, o paskui turėsiu nuspręsti, ką darysiu su savo jausmais. Vis dar skaitote? Nepatinka? Gal juokinga? Tada nebeskaitykit  toliau, nes daugiau nieko ir nerašysiu. Man labai dėl to  liūdna.