Labutis, menėt visai prapuoliau? Aš gyva. Gyva tiek, kad prisiminiau, jog turiu duoti pasauliui kokią žinią apie save. Vos spėjau iššokti iš to pasiutusio gyvenimo rato, o jau maniau, kad įsuko taip, kad negalėsiu sustabdyti. Pasirodo - kai nori, tai gali viską. Vis lekiam, lekiam, o pro akis bėga gyvenimas. Šuoliais. Nespėju pabendrauti su artimiausiais. Paklausti, kaip jie jaučiasi, ar jie laimingi, kuo gyvena. Kad gyvena tai žinau, bet man to mažai. Šita padėtis mane labai liūdina. Kaip prailginti dienas, kad tam liktų laiko? Aišku, galėčiau neauginti, neravėti, nekasti - tada laiko liktų. Bet man visa tai daryti patinka!
Tai va, jei kam nepatinka auginti bulvių, tai ir neauginkite. Tuo labiau, kad šiemet jos tokios mažytės. Nors verk. Tokio prasto derliaus dar nesame turėję. Bulvytės mažutėlės, kaip ką tik gimę kūdikėliai. Angliškai jas ir vadina "baby potatoes".
Gaminant iš jų vargo tiek pat, kaip su mažais vaikais. Kol visas iščiupinėji.... Bet kokios jos skanios! Tokias patiekia restoranų gaminamuose patiekaluose. Jas vadina "karališkomis". Čia ir yra šviesioji šio reikalo pusė.
Taip nusiteikusi vakar perrinkau nukastas bulves, t.y. bulvytes. Mažąsias atidėjau į šoną. Dar nemesiu, pažaisiu "karalių" žaidimą, kol atsibos, o tada...
atiduosiu spygaujančiai kaimynų kriuksei. Ir jai bus "karališka" puota.
