Nors už lango ruduo, bet šiemet jis mane džiugina. Leidžia juo pasidžiaugti. Jis vienintelis mane paguodžia, leidžia savyje užsimiršti.
Tik pažiūrėkit, kokios jo spalvos. Tiesiog kviečia išeiti į kiemą ir prasieiti nauju vingiuotu takeliu. Kur bepažvelgsi, matosi, kad viskas turi pabaigą. Apsižvalgai dar kartą, o gi nieko panašaus! Štai obelėlė, niekaip nepaleidžia savo raudonų obuoliukų, šalnai nepasiduoda patys ištvermingiausi krūmeliai - vis dar laiko virpančius lapelius. Kai kurie apsimeta, kad ruduo nė motais ir dar žydi, aplinkui skleisdami ryškią šviesą.
Ir aš neketinu niekam pasiduoti. Jau dvi savaites sėdžiu be darbo. Tikrai, esu bedarbė. Atvirai prisipažinsiu - nesitikėjau, kad man taip nutiks. Nutiko. Jausmas nekoks.
Rodos laiko turiu lyg valiai. Bet nieko panašaus. Neleidžiu sau tinginiauti, nes tada ima lankyti liūdnos mintys. Užsiėmusi nuo anstaus ryto iki vėlumos. Aplankau mamą, naršau po visus namų kampelius ieškodama, ką dar reikia patvarkyti. Peržiūrėjau visą kalną kraustantis iš buto sukrautų maišų. Juk nieko iš jų turinio neprireikė ištisus metus. Taisyklė pasitvirtino, beveik viską išmečiau, bus daugiau vietos naujoms įdėjoms. Daug laiko skiriu savo mažąjam Simonui. Dėl to pažymių knygelėje ėmė puikuotis aštuntukai, devintukai, dešimtukai, dabar geriau mums visiems. Sugrįžta pasitikėjimas, kad bendrai galima nuveikti daugiau.
Ir dar - tie darbo skelbimai. Tai atima daug laiko.Vis daugiau laiko turiu skirti jiems. Juk reikia turėti darbą, geriau mielą, na nors tokį už kurį sumoka, kad galėtum toliau gyventi. Surasiu, jei ne šiemet, tai kitamet. Nepasiduosiu. Laikykitės ir Jūs.
