Nieko nėra geriau

        Tikrai, viskas gerai, kas gerai baigiasi. Tos vasaros liūtys išties baugino. Gąsdino baisūs žaibai ir juodas dangus. Ne veltui matyt. Ne vienuos mažuos namuos net buvo ašarų  ir jausmų potvynis.
        Užaugs neužaugs, supus nesupus. Nesuprantat... Aišku.

        Dabar jau  apie bulves. Mes ir vėl šiemet jas auginome. Nežiūrint į nieką jos užaugo ir nesupuvo. Valio! Užaugo, nesupuvo! Bet gi viską darėme sau, su meile, kartu, nes taip kažkada susitarėme. Ar matau šypseną Jūsų veiduose ? Sakote ir kam tu jas augini - gi pilnos parduotuvės ir turgus... Bet juk tai tik niekingos kokios 10-12 vagelių po gal 25-30 metrų. Cha, cha... tikrai juokinga.

        Jeigu atvirai tai per jų augimo laiką įskaitant sodinimą ir kasimą sugaišome na kokią savaitę. Viena diena sodinimui (vagutes ataria ir apkaupia kaimynas su mažu traktoriuku), 1-2 vakarai purškimui nuo kolorado ir bulvių maro, 3-4 vakarai po darbo ravėjimui, kai iškyla piktžolių pavojus , viena diena nušienauti ir sugrėbti bulvienojus, 1 diena surinkti traktoriumi išartą derlių. Viskas!        
         Na tada dar vieną dieną skiriame pasidžiaugimui, t.y. jas išrūšiuojame - valgymui - sėklai - vištoms, arba didelės - mažesnės - poniškos - visai mažos. Ta diena išties linksmiausia.  Prisipildo aruodas. Mintyse sukasi įvairūs receptai iš bulvių, dar tą pačią ar kitą dieną verdami cepelinai arba kepamas kugelis.

        Į virtuvę iš spintelių ir lentynų sukeliauja visi įmanomi žurnalai apie bulvių patiekalus. Juose atverčiami jau 100 kartų skaityti, bet dar nebandyti receptai - gal jau šiemet teks jų paragauti. Kartais, kaip ir anksčiau paaiškėja, kad eilinį karta trūksta kokio nors ypatingo ingradiento. Ach ir vėl šis receptas liks kitam kartui. Visada imuosi parastesnių, sudėtingesnius palieku savaitgaliui. Tai ar gi tai sunku ? Belieka sunkiausias darbas - nepatingėti bulvių atsinešti iš rūsio. :) Jeigu gyvenime būtų taip viskas paprasta, kaip užsiauginti bulvių... Oi, apie ką aš čia ? Gal gi viskas yra  gerai, kas gerai baigiasi ?

P.S deja nuotrauka iš interneto, savo įdėsiu, kai tik nufotografuosiu, matyt tam laiko tikrai pritrūkau.

Ežiukas

              Per visą tą siaubą, kuris išsunkė mane tiek, kad pirkau raminančius vaistus, vos nepraleidau taip pat labai svarbaus įvykio. Todėl dar šiek tiek apie save.

              Vat vat , kartais, kai dar iki galo nepameti galvos ir ja pasinaudoji, supranti daug dalykų. Ar tik nesu didelė savanaudė, ar tik ne apie save aš čia verkiau prieš kelias dienas. Kaip galėčiau spręsti apie kitus, kai nieko nežinau. Na atsitiko, gal blogai, o gal gerai, gal per vėlai, o gal pačiu laiku. Tikrai ne man spręsti. Tai buvo mano emocijos todėl, kad aš mama ir turiu papergyventi už visus , gal todėl, kad tikėjausi, ko kito - gal net anūkų ...kažkada... tokių pat gražių, kaip jie abu...... ooooooooooooo kaip drąsu.

             Tačiau, kaip sakė pasakų herojus savo mamai, anūkų nelauk, geriau nusipirk šuniuką.Va taip! Apie šuniuką taip pat jau galvojau - praeity, net beveik įsivaizduoju, kaip jis turėtų atrodyti. Jis tikrai neišduotų.

             Ach. Taip, tai buvo labai svarbu, bet jau užvakar.

              O vakar.....koks siaubas.....kieme radome negyvą ežiuką! Kaip tik tą naktį ir anksti ryte buvo labai labai didelis rūkas ir jis tikriausiai jame pasiklydo, o gal gyvenime? Guli vargšelis susisukęs lyg dar gintusi nuo kažko. Spygliukai jau nebepadeda, o dar visai neseniai jį aptikome vakare puškuojantį po kiemą. Atrodė toks saugus su savo aštriais spygliukais ir nepažeidžiamas, žadėjome padėti jam pieno...bet nespėjome.

             Pamaniau tada jog niekada nežinai, kas bus rytoj, kai neplanuoji rytdienos ir neatiduodi visų jėgų savo svajonėms pasiekti. Tai geriau niekada nesakyti niekada...

              Kad jau tiek įvykių ir pasikeitimų įvyko per pastarąsias dienas ir aš nutariau kai ką pakeisti. Dėl savęs ir dėl Jūsų, tikiuosi. Nebegaliu būti tokia pati. Pradėsiu daryti atsispaudimus ir pristraukimus. Pradėjau nuo paprastų atsipaudimų, kiek palengvintu būdu atliekamų. Jau ištempiu iki 14 kartų, o kiekvieną kartą darydama vis pridedu po vieną, tai reiškia, kad po 2 kasdien. Taip elgdamasi mintimis palaikysiu net visai kartais labai fainą truputi blogą pasakų herojų ir savo visada labai fainus vaikus ir vyrą, kurie taip pat sportuoja.

             Ei! Visi sportuoti, planuoti, siekti užsibrėžtų tikslų ir pasiekti!

Man skauda

         Kokia aš mama, jeigu man nieko nesako, arba kokia aš mama, jeigu pati tiesiog nepaklausiu - kaip tu, mano sūnau ? Sugebu paklausti tik - ar laikaisi ? Matyt nesu neverta viską žinoti ir to nusipelniau. Liūdna man. Širdis seniai jautė, kad viskas byra, kad  kažkada ėjusios šalia pėdos suka į skirtingas puses. Ir dar kaip jautė. Vietoje mes palaipsniui ir vis dažniau girdėjosi aš. Pasigaminau valgyti, važiuosiu pas draugus....Kokia aš mama....  Tiek laiko gale vis tvirtai kabėjo raidė m ( pasigaminom, važiuosim) reikšdama, kad kažkas yra šalia, kad yra kuo rūpintis ir kad kažkas rūpinasi, kad mano vaikui viskas gerai. Kas ir kada ją pametė, kuris... visiška tyla.

         Bet gi blogas buvo ir mano pavyzdys. Esu pridirbusi visokių baikų... Pati tada niekam nepasakojau, o dabar grįžta su kaupu.

         Gal ne taip mokiau, o gal ne to, ko tikrai reikia gyvenime, gal nemokiau atleisti (tiesa ir pati nelabai moku), gal nesakiau, kad kantrybė gali būti beribė, gal nesakiau, kad meilė gali praeiti, bet reikia mokėti pamilti iš naujo. Gal nesakiau, kad reikia siekti visko, bet visko tikrai nepasieksi. Bet tikrai prisimenu, kad nesakiau, jog reikia branginti visus, kurie šalia ir kad gyventi reikia taip, kad esantiems šalia būtų šilta, nesakiau, kad reikia įsipareigoti. Maniau, kad pats supras, kad ir taip aišku, nors dabar žinau, kad man pačiai paaiškėjo kai buvo gerokai per 30.

Kaip skauda... širdį. Nebegaliu niekuo padėti. Jau viskas. Iš vienos mažos virtuvės išėjo pasakų herojus, truputį blogas, kaip pats sakė. Ir turiu tuo tikėti, nes nieko daugiau nežinau. Ką jis veiks savo naujame balkone?

Sudužo labai graži pasaka, mano taip pat. Lauksiu naujos, neskubėsiu.Tikiuosi mano vaikas yra stiprus ir žino, kaip reikia gyventi toliau, kaupti naujus džiaugsmus, vėl dėlioti mozaiką iš mažyčių akmenėlių, kol ji nušvis, o tada saugoti.

Gal šį kartą pasitars ir su manim....

Reik man kažkaip susiimti, juk turiu net du vaikus ir dar toli gražu ne viskas prarasta. Tiesiog reikia dažniau visiems kalbėtis.

Dar nežinau pavadinimo...

       Vakar vaikštinėdama už sandėliuko pamačiau , kad rabarbaras tiesiog prašosi būti nuskintas ir sudėtas į pyragą. Susiradau iš pažiūros gana neblogą receptą, maniau pavaišinsiu ir kolegas darbe, bet rezultatas nebuvo stulbinantis. Skanu ir tiek. Mano akims dar trūko pribloškiančio vaizdo, todėl kolegos liko be pyrago. Reiks tą receptą išmesti - tik vietą užima.
      Esu darbe. Nors jau seniai pirmadienis aš dar miegu, . Niekaip negaliu įsivažiuoti. Baisiai tingiu dirbti. Galėčiau kasti daržus, rikiuoti agurkus lysvėse, ravėti savo kieme piktžoles, bet galvoti apie skaičius - niekaip. Tiesiog viskas užsiblokavo. Baisu net galvoti, kaip tingiu, kad kolegos netyčia neatspėtų mano minčių.  Gal senstu. Save vis pagaunu galvojant, kad labai sulėtėjo mano apsisukimai, vis traukia atsisėsti , pamastyti apie praeities dalykus. Paskui vėl grąžta mintis, kad reik judėti, nesustoti, kurti planus ateičiai. Vai kiek dar jų turiu....
         Norisi daugiau bendrauti, daugiau sužinoti. Gal tai dėl to, kad pamažu artėja atostogų laikas. Kolegos jau atostogauja. Ne už kalnų ir mano atostogos.
         Reikia skubiai kažkaip pabusti.

Velnio išvarymas

             Vakar vienu akies krašteliu žiūrėjau laidą apie egzorcistus ir velnio išvarymą. Ar pritariu ? Ar suprantu, kas tai ?
             Ir taip ir ne. Pritariu, kad velnias, tai viskas, kas aplink mus ir mūsų viduje bloga. Visą tai patys sukuriame ir į save įsileidžiame bei tam pritariame. Neiginčykite - taip ir yra. Ar ne dėl mūsų apsileidimo kartais namuose didžiausas jovalas, ar tai ne dėl to, kad nenorime kištis rūko kaimyno septynmetis sūnus arba troleibuse garsiai keikiasi "piemenys". Sustabdykime juos, neleiskime plisti velnio sėklai. Dar mažai ?  Ar tai ne dėl to, kad leidžiame sau viską,  kemšame, kemšame, o paskui stovime nepatenkintos prieš veidrodį. Patarlė sako - kaip pasiklosi taip ir išmiegosi.
             Nepritariu ir kad tai nėra liga, juk ilgainiui, visiškai apsileidus, tai tikrai gali tapti liga. Staiga, kai supranti, kad pats jau nebepajėgi visko įveikti, tada tai tikrai  tavo veiksmai gali būti panašus  į isteriją ar velnio apsėdimą.
             Bet dėl psichologų ( nors pati pažinojau vieną ir labai gerą, bet Lietuva jau jį prarado) tai labai abejoju. Kad ir tas toje laidoje, ko jis ten ardėsi ir pyko? Todėl , kad jautėsi neįgalus diskutuoti.
             Vedžiau kelis kartus savo vaikus pas juos. Vienas dar pokalbio pradžioje pradėjo vaiko klausinėti ar tas nevalgo knygų, o kita paguodė, kad mano vaikas labai gražiai piešia, tai reiškia, kad viskas gerai ir pakvietė ateiti dar kokius 10 kartų piešti. Bet tai juk  per visą miestą, po darbo, pavargus ir ko -  piešti ?
             Savo vaikams psichologais turime būti patys- tiesiog būti su jais daugiau. Kalbėtis apie savo patirtį, kodėl taip manome ir ką mano jie ir nebūtinai vaikai, gal vyras mama ar tėtis. Su visais reikia daugiau bendrauti, kalbėtis, sakyti nuomonę, bet visame tame labai svarbu girdėti, ką sako tie kiti. Kad jų žodžiai nebūtų, kaip smėlis tarp pirštų.
              Mano galva meilė savo artimui ir aplinkiniams tai lyg velnio išvarymas - visi esame savotiški egzorcistai jeigu norime.
              Kai pasižiūriu į veidrodį - gi gaila savęs. Vėl veržia visi rūbai. Tai koks tada vaizdas kitiems. Reik varyti apsirijimo velnią, o labiausiai padeda kokia nors veikla - pavyzdžiui lėtai lėtai sėti morkas ir kiekvienai sėklai palinkėti užaugti didele morka. Velniui tiesiog atsibos laukti ir jis išeis pas kitus.
              Sėkmės ir jums varant savo velniukus!

Pasiskolinau nuotraukėlę. Man ji patiko ir tiko, nes net iš jos kyšo velniuko ragučiai - nepasiduokite jo pagundoms!