2012 m. rugpjūčio 30 d., ketvirtadienis

Ežiukas

              Per visą tą siaubą, kuris išsunkė mane tiek, kad pirkau raminančius vaistus, vos nepraleidau taip pat labai svarbaus įvykio. Todėl dar šiek tiek apie save.
              Vat vat , kartais, kai dar iki galo nepameti galvos ir ja pasinaudoji, supranti daug dalykų. Ar tik nesu didelė savanaudė, ar tik ne apie save aš čia verkiau prieš kelias dienas. Kaip galėčiau spręsti apie kitus, kai nieko nežinau. Na atsitiko, gal blogai, o gal gerai, gal per vėlai, o gal pačiu laiku. Tikrai ne man spręsti. Tai buvo mano emocijos todėl, kad aš mama ir turiu papergyventi už visus , gal todėl, kad tikėjausi, ko kito - gal net anūkų ...kažkada... tokių pat gražių, kaip jie abu...... ooooooooooooo kaip drąsu.
             Tačiau, kaip sakė pasakų herojus savo mamai, anūkų nelauk, geriau nusipirk šuniuką.Va taip! Apie šuniuką taip pat jau galvojau - praeity, net beveik įsivaizduoju, kaip jis turėtų atrodyti. Jis tikrai neišduotų.
             Ach. Taip, tai buvo labai svarbu, bet jau užvakar.
              O vakar.....koks siaubas.....kieme radome negyvą ežiuką! Kaip tik tą naktį ir anksti ryte buvo labai labai didelis rūkas ir jis tikriausiai jame pasiklydo, o gal gyvenime? Guli vargšelis susisukęs lyg dar gintusi nuo kažko. Spygliukai jau nebepadeda, o dar visai neseniai jį aptikome vakare puškuojantį po kiemą. Atrodė toks saugus su savo aštriais spygliukais ir nepažeidžiamas, žadėjome padėti jam pieno...bet nespėjome.
             Pamaniau tada jog niekada nežinai, kas bus rytoj, kai neplanuoji rytdienos ir neatiduodi visų jėgų savo svajonėms pasiekti. Tai geriau niekada nesakyti niekada...
              Kad jau tiek įvykių ir pasikeitimų įvyko per pastarąsias dienas ir aš nutariau kai ką pakeisti. Dėl savęs ir dėl Jūsų, tikiuosi. Nebegaliu būti tokia pati. Pradėsiu daryti atsispaudimus ir pristraukimus. Pradėjau nuo paprastų atsipaudimų, kiek palengvintu būdu atliekamų. Jau ištempiu iki 14 kartų, o kiekvieną kartą darydama vis pridedu po vieną, tai reiškia, kad po 2 kasdien. Taip elgdamasi mintimis palaikysiu net visai kartais labai fainą truputi blogą pasakų herojų ir savo visada labai fainus vaikus ir vyrą, kurie taip pat sportuoja.
             Ei! Visi sportuoti, planuoti, siekti užsibrėžtų tikslų ir pasiekti!

2012 m. rugpjūčio 27 d., pirmadienis

Man skauda

         Kokia aš mama, jeigu man nieko nesako, arba kokia aš mama, jeigu pati tiesiog nepaklausiu - kaip tu, mano sūnau ? Sugebu paklausti tik - ar laikaisi ? Matyt nesu neverta viską žinoti ir to nusipelniau. Liūdna man. Širdis seniai jautė, kad viskas byra, kad  kažkada ėjusios šalia pėdos suka į skirtingas puses. Ir dar kaip jautė. Vietoje mes palaipsniui ir vis dažniau girdėjosi aš. Pasigaminau valgyti, važiuosiu pas draugus....Kokia aš mama....  Tiek laiko gale vis tvirtai kabėjo raidė m ( pasigaminom, važiuosim) reikšdama, kad kažkas yra šalia, kad yra kuo rūpintis ir kad kažkas rūpinasi, kad mano vaikui viskas gerai. Kas ir kada ją pametė, kuris... visiška tyla.
         Bet gi blogas buvo ir mano pavyzdys. Esu pridirbusi visokių baikų... Pati tada niekam nepasakojau, o dabar grįžta su kaupu.
         Gal ne taip mokiau, o gal ne to, ko tikrai reikia gyvenime, gal nemokiau atleisti (tiesa ir pati nelabai moku), gal nesakiau, kad kantrybė gali būti beribė, gal nesakiau, kad meilė gali praeiti, bet reikia mokėti pamilti iš naujo. Gal nesakiau, kad reikia siekti visko, bet visko tikrai nepasieksi. Bet tikrai prisimenu, kad nesakiau, jog reikia branginti visus, kurie šalia ir kad gyventi reikia taip, kad esantiems šalia būtų šilta, nesakiau, kad reikia įsipareigoti. Maniau, kad pats supras, kad ir taip aišku, nors dabar žinau, kad man pačiai paaiškėjo kai buvo gerokai per 30.
Kaip skauda... širdį. Nebegaliu niekuo padėti. Jau viskas. Iš vienos mažos virtuvės išėjo pasakų herojus, truputį blogas, kaip pats sakė. Ir turiu tuo tikėti, nes nieko daugiau nežinau. Ką jis veiks savo naujame balkone?
Sudužo labai graži pasaka, mano taip pat. Lauksiu naujos, neskubėsiu.Tikiuosi mano vaikas yra stiprus ir žino, kaip reikia gyventi toliau, kaupti naujus džiaugsmus, vėl dėlioti mozaiką iš mažyčių akmenėlių, kol ji nušvis, o tada saugoti.
Gal šį kartą pasitars ir su manim....
Reik man kažkaip susiimti, juk turiu net du vaikus ir dar toli gražu ne viskas prarasta. Tiesiog reikia dažniau visiems kalbėtis.