Paskaičiau tokį vieną - truputį blogą. Et, pamaniau - buvo ir man taip , bet gi ne tokioj jaunystėj.. Kai buvau jauna ( ir dabar nemanau esanti sena) suspėdavau apsoliučiai viską. Dariau du ar tris darbus iš karto. Mano pirmasis sūnus, būdamas dar mažas, nemokėjo pats sau žaisti, jeigu aš tuo metu nemezgu, o tik žiūriu televizorių - jis man pats paduodavo mezginį. Turiu omenyje kai buvo dar visai mažas 2-3 metų ir visai neraginamas, nemanykit.
Mezgiau nepadėdama virbalų ar vašelio, siuvau niekada neatsitraukdama nuo siuvimo mašinos. Tikrai viską suspėdavau. Jei viską čia išpasakočiau tikrai nustebtumėt, kad visa tai spėjau nuveikti. Na, kai kas tikrai yra nemaža paslaptis ir ne visiems galiu pasakoti. Kiti, kam reikia, žino.
Dabar jau nebe... tikrai nebe viską spėju.
Kai pagalvoju, juk tikrai negaliu visko suspėti, bet jei pasidairau atgal - kiek visko per dienas nuveikiu, tai kyla mintis, kada gi aš čia viską nuveikiau. Žodžiu, reikia save dažniau drąsinti ir pagirti, reikia nuolat džiaugtis savo pasiekimais ir nuveiktais darbeliais. Negalima galvoti, kad kažko nespėjai, tiesiog manykit, kad dar ne laikas, kad aš tai galiu. Gal to, ko nespėji nuveikti ir visai nereikia? Juk kai pagalvoji, tai ir veiki tai, kas tuo metu yra svarbu. Išvada - virš bambos neiššoksi.
Gal , kai esi jaunas atsiranda nepasitenkinimas savimi, bet vėliau tai praeis. Nesigriaužkite tai kenkia sveikatai. Turiu patarimą - ką ketini nuveikti surašykite ant lapo. Tada išbraukite tai , kas dabar ne taip svarbu ar neįdomu, kas liks padalinkite į dvi dalis ir bandykite tai įgyvendinti.
Mylėkite save kasdien, juk pavasaris. Linkiu Jums daug meilės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą