Lietus Lietuvoj, lietus Lietuvoj...


   Na ir kas, vis tiek tai labai mielas laikas. Kiemas jau pilnas daržovių. Gaila, kad mėsytė lysvėse neauga, bet daugiau tai nieko netrūksta. Man nereiktų ir mėsytės, bet vyrui ir mažąjam (nu tiesa jam jau 12 m.) tai labai jos reikia. Bet gudrauju, kaip įmanydama. Kai neužsukam į parduotuvę, tai susitaupo mažiausiai 25-50 Lt kas antrą dieną.
   Namie galėtume tupėti neišeinant kokius 2-3 mėnesius. Visko pilna - na maisto turiu omenyje. Vyras netiki. Tai kai kokią savaitę neužsukam į parduotuvę baisiai stebisi. Bet ta mėsytė vis rūpi.
  Tikrai - tai geriausias metas. Jau prisiminiau, kas yra atostogos - mačiau jūrą, jau pavaikščiojau basa lyg soties, jau prisiuosčiau  kvapniausių gėlių, prisidariau margiausių puokščių. Toli kieme pampsta moliūgai - kokia skani trinta jų sriuba.
 O šiandiena lyja...
   Reiškia vakare turėsiu laiko pamegsti, argi ne puiku?

Neskubu

       Patikėkit tikrai niekur neskubu, nes niekur ir nenuskubėsi. Čia pavasaris skuba - pralėkė lyg jį vasara vytusi. Gal ir vijosi, bet gaila, kad ilgiau neužsilaikė - aš jį taip myliu. Visada noriu jį matyti nuo pirmo daigelio iki gražiai lysvėse išrikiuotų augalėlių. Nu taip nespėju, pamatau jau tada, kai auga piktžolės. Tada raviu, kai turiu laiko, bet dažniausiai aišku, kad turiu.
      Man patinka ravėjimas jis mane sustabdo, tada būnu savo bažnyčioje ir kalbu su savo dievu ir niekada nesu tikra - kas jis ar Jėzus ar Perkūnas, todėl paeiliui kalbu su abiem ir jie manyje puikiai dera.
      Bet jau vasara ir ta lekia šuoliais. Matau ją savo gėlėse, kilnoju jas iš vietos į vietą kol randu tinkamiausią ir svajoju apie jūrą. Bet mano kiemas irgi didelis, kaip jūra, kai eini ankti rytą per rasą.
      Dar džiaugiuosi, kad turiu mamą ir tėtį. Atrodo, daugiau nieko ir nebereikia, dar visiems sveikatos šiek tiek daugiau ir tada jau ateis palaima. Sėdėsiu ant savo supynių, mirkysiu kojas rasotoje pievoje ir supsiuosi.
    

Negali visko suspėti...

              Paskaičiau tokį vieną - truputį blogą. Et, pamaniau - buvo ir man taip , bet gi ne tokioj jaunystėj.. Kai buvau jauna ( ir dabar nemanau esanti sena) suspėdavau apsoliučiai viską. Dariau du ar tris darbus iš karto. Mano pirmasis sūnus, būdamas dar mažas, nemokėjo pats sau žaisti, jeigu aš tuo metu nemezgu, o tik žiūriu televizorių - jis man pats paduodavo mezginį. Turiu omenyje kai buvo dar visai mažas 2-3 metų ir visai neraginamas, nemanykit.
               Mezgiau nepadėdama virbalų ar vašelio, siuvau niekada neatsitraukdama nuo siuvimo mašinos. Tikrai viską suspėdavau. Jei viską čia išpasakočiau tikrai nustebtumėt, kad visa tai spėjau nuveikti. Na, kai kas tikrai yra nemaža paslaptis ir ne visiems galiu pasakoti. Kiti, kam reikia, žino.
               Dabar jau nebe... tikrai nebe viską spėju.
               Kai pagalvoju, juk tikrai negaliu visko suspėti, bet jei pasidairau atgal -  kiek visko per dienas nuveikiu, tai kyla mintis, kada gi aš čia viską nuveikiau. Žodžiu, reikia save dažniau drąsinti ir pagirti, reikia nuolat džiaugtis savo pasiekimais ir nuveiktais darbeliais. Negalima galvoti, kad kažko nespėjai, tiesiog manykit, kad dar ne laikas, kad aš tai galiu. Gal to, ko nespėji nuveikti ir visai nereikia? Juk kai pagalvoji, tai ir veiki tai, kas tuo metu yra svarbu. Išvada - virš bambos neiššoksi.
               Gal , kai esi jaunas atsiranda nepasitenkinimas savimi, bet vėliau tai praeis. Nesigriaužkite tai kenkia sveikatai.  Turiu patarimą - ką ketini nuveikti surašykite ant lapo. Tada išbraukite tai , kas dabar ne taip svarbu ar neįdomu, kas liks padalinkite į dvi dalis ir bandykite tai įgyvendinti.
               Mylėkite save  kasdien, juk pavasaris. Linkiu Jums daug meilės.

            Darbas, darbas, darbas... Gi jau balandžio 1. Reiktų kam nors pameluoti. Girdėjau, reikia meluoti - net susirietus, tada bus geri metai. 

            Kai nereikia, tai nelabai ir moku meluoti, o kai reikia, galiu suraityti, kad niekas net neįtars, kad meluoju. Taigi melus pasilaikysiu.

            Lietus, lietus, lietus..., bet gal tik šiandiena? Pakentėsiu, nes turiu ką veikti ir namuose užsidariusi.

           Jau seniai tam kaupiuosi. Rankos vietos neranda - baisiai noriu vėl siūti. Prispirkau audinių. Kai tariausi su mama,  sakė tik nepirkt žalios spalvos... O ką daryt jei man kaip tik tokios spalvos krito į akį. Nusipirkau pakankamai dviems suknelėms. Nesu praktiška nes praktiškos pirktų sijonui ir švarkeliui, mat su jais galima sugalvoti daug daugiau derinių. Man tai rūpi suknelės, nes per savo netrumpą gyvenimą jas dėvėjau tik vaikystėje, todėl labai jų pasiilgau. Suknelė yra suknelė... skaičiau žurnale.

             Per paskutinius tris mėnesius pamečiau 8 kg svorio, ir tai jaučiasi, bet talija... toli gražu iki 90-60-90, bet sau atrodau mielesnė, todėl ir nutariau save pamaloninti. Jei kas pavyks parodysiu ir Jums, nors žinau, kad tik pati skaitau savo rašliavą,.

             Reik skubėti siūti, nes tuoj prasidės kiti širdžiai malonūs dalykai. Baigsis tinginio dienos - jau šiltnamyje dygsta špinatai, vrtuvėje ant grindų į saulę žiūri dėžutėse išpikiuoti pomidorai,  paprikos ir mano mylimos gėlytės. Labai pasiilgau dilgėlių patvoryje ir nuostabaus jų pesto, pienių saldainių - žodžiu visko, o dabar einu siūti. Palinkėkit man kantrybės.

Va jau ir naujas Vasaris. Vėl nauji nors ir "kinietiški" metai. Juk reikia pamažu pratintis prie tų kiniečių. Ir taip jau visur pilna, o dar kas bus, gal ir žodynėlis jau būtų neprošalį. Kinietišką maistą jau valgau. Dar gal reikia akių siaurinimo operacijai užsirašyti ir bus beveik viskas padaryta. Bet tai ateityje. O dabar - nauji metai artėja. Kažkur skaičiau, kad reikia valgyti patiekalus iš ankštinių - pupų, pupelių, lešių ir jų suvalgyti reikia ne mažiau nei metuose dienų, kad visos ateinančių metų dienos būtų laimingos. Reiks pagalvoti apie receptą, juk viskas jau rytoj berods?