Kokia aš mama, jeigu man nieko nesako, arba kokia aš mama, jeigu pati tiesiog nepaklausiu - kaip tu, mano sūnau ? Sugebu paklausti tik - ar laikaisi ? Matyt nesu neverta viską žinoti ir to nusipelniau. Liūdna man. Širdis seniai jautė, kad viskas byra, kad kažkada ėjusios šalia pėdos suka į skirtingas puses. Ir dar kaip jautė. Vietoje mes palaipsniui ir vis dažniau girdėjosi aš. Pasigaminau valgyti, važiuosiu pas draugus....Kokia aš mama.... Tiek laiko gale vis tvirtai kabėjo raidė m ( pasigaminom, važiuosim) reikšdama, kad kažkas yra šalia, kad yra kuo rūpintis ir kad kažkas rūpinasi, kad mano vaikui viskas gerai. Kas ir kada ją pametė, kuris... visiška tyla.
Bet gi blogas buvo ir mano pavyzdys. Esu pridirbusi visokių baikų... Pati tada niekam nepasakojau, o dabar grįžta su kaupu.
Gal ne taip mokiau, o gal ne to, ko tikrai reikia gyvenime, gal nemokiau atleisti (tiesa ir pati nelabai moku), gal nesakiau, kad kantrybė gali būti beribė, gal nesakiau, kad meilė gali praeiti, bet reikia mokėti pamilti iš naujo. Gal nesakiau, kad reikia siekti visko, bet visko tikrai nepasieksi. Bet tikrai prisimenu, kad nesakiau, jog reikia branginti visus, kurie šalia ir kad gyventi reikia taip, kad esantiems šalia būtų šilta, nesakiau, kad reikia įsipareigoti. Maniau, kad pats supras, kad ir taip aišku, nors dabar žinau, kad man pačiai paaiškėjo kai buvo gerokai per 30.
Kaip skauda... širdį. Nebegaliu niekuo padėti. Jau viskas. Iš vienos mažos virtuvės išėjo pasakų herojus, truputį blogas, kaip pats sakė. Ir turiu tuo tikėti, nes nieko daugiau nežinau. Ką jis veiks savo naujame balkone?
Sudužo labai graži pasaka, mano taip pat. Lauksiu naujos, neskubėsiu.Tikiuosi mano vaikas yra stiprus ir žino, kaip reikia gyventi toliau, kaupti naujus džiaugsmus, vėl dėlioti mozaiką iš mažyčių akmenėlių, kol ji nušvis, o tada saugoti.
Gal šį kartą pasitars ir su manim....
Reik man kažkaip susiimti, juk turiu net du vaikus ir dar toli gražu ne viskas prarasta. Tiesiog reikia dažniau visiems kalbėtis.
Pasaka tikrai buvo graži. Tiek daug kartu išmokom, tiek apkeliavom. Sapnuoju naktimis. Nepakeliamai sunku. Atrodo, kad kažkokia klaida įvyko. Viskas kaip sapnas. Bandau sau teisintis, kad pati nesupratau ką padariau. Kaltinu save, gailiuosi savęs, nekenčiu savęs. Galbūt praradau savo žmogų. "Grįžti atgal neabejotinai būtų klaida" - pasakė jis. Taip, baimė grįžti ko gero dar didesnė. Matyt to nusipelniau.
AtsakytiPanaikintiAčiū už nuoširdumą.