Visai kita - Žolinių nuotaika

   Būna kartais -  atrandi sau mielų dalykų ir viskas pasikeičia į gerą pusę. Taip buvo ir rugpjūčio 14 d. Visai netyčia perskaičiau kvietimą dalyvauti Verkių parko renginyje Žolinių proga. Net spirgėjau, kaip norėjau jame sudalyvauti. Tema : Žolinės ir augalų perkėlimo ant audinio pamoka. Tai kaip galėjau praleisti? Man gėlės ir žolės yra viskas, apie jas galiu klausyti, skaityti, diskutuoti, o dar kiek visko prisiperku kasmet. 

   Vos suspėjau į pačią įdomiausią paskaitos dalį - į pamoką. Viskas atrodė labai paslaptinga ir magiška. Susirinkti pačius gražiausius augalus ir juos perkelti ant audinio - ar tai ne magija? Dar daugiau- paskui tie perkelti augalų atspaudai nenusiplauna - ar tai ne stebuklas? 

   Mus mokė maloni moteris iš organizacijos "Menas sau". Mat taip patiko, likau tiesiog sužavėta tais matytais burtais. Tiek daug sužinojau vos per vieną valandą. 

   Nieko nelaukdama žolinių rytą prisirinkau visokių žolynų ir pirmyn. Net ir kadagio lapą nusiskyniau. Jis ilgai priešinosi ir badė man pirštus, bet išvakarėse girdėjau, kad įdėtas į Žolinių puokštę jis atbaido piktąsias dvasias, todėl labai norėjau turėti ir jo atspaudą. Galop jis pasidavė. Pasirinkau audinio skiaučių ir tuksėjau akmenuku, kol visi žolynai buvo perkelti ant audinio. O gražumas, o kokios netikėtos spalvos ir atspalviai. Taip gal kokią valandą pati sau aikčiojau iš nuostabos. Tada dar džiovinau, ploviau, fiksavau ir vėl ploviau, dar lyginau ir karpiau, tada vėl aikčiojau, kaip man buvo gražu. Ir taip iki vakaro. Man tai buvo tikras žolinių šventimas, bendravimas su augalais. Jie liks mano darbeliuose ilgam laikui primindami, ko išmokau 2013-08-14 d. vakarą. Pasigrožėkite ir Jūs.

Tai darbelis iš pamokos. Matosi jonažolės, mėtos, raudonėlio atspaudai.

O čia mėtos, uosio, balandos šakelės.

Čia dar pomidorai ir paparčiai.

Čia kvapniosios levandos. Jų atspaudai dar ir dabar kvepia.

Va taip visi perkelti augalėliai atrodė džiūdami.

   Dabar jie visi laukia, kol bus susiūti į vieną gražų skiautinį pavadinimu "Mano Žolinės". Ir aš laukiu, kada galėsiu prie jo prisėsti. Tada jis kabės kokioje garbingoje namų vietoje ir primins man vasarą.

Ei, kaip gyveni... gerai? Ar tikrai?

Kaip gyveni mano mielas tinklarašti. Ar dar kas tave beaplanko? Gal voverė? Nes ežiuko jau nebėra.

               Kažkokia neviltis. Net patys artimiausi tolsta. Ir dėl ko ? Dėl kažkokio kvailo nelemto atsitikimo? Įsižeidė? Gal kompensacijos? Na nerašysiu atvirai, nes manau, dar ne laikas. Visi staiga sutriko, nebežino, kaip elgtis, su kuo kaip kalbėtis, ką ir kur kvietis ar nekviesti, ką pirmą, o ką antrą, pas ką pirmiau, o pas ką paskiau užsukti. Išvada žiauri - mažiau bendrauti,  pas nieką nevažiuoti, nieko nebekviesti. Net nebesisveikinti, kai ateini trumpam į svečius ir net nepaduoti rankos, nekelti ragelio, kai matai, kad skambina, o nenori nei kalbėti nei matyti. Nieko sau, o juk viska sujaukė savanaudiškumas ir išdidumas, manymas, kad esi geresnis ar net išskirtinis, gal būt, tam neapdairiai ar visai netyčia pritaria ir aplinkiniai. Jei supratote apie ką aš čia ir tai jums nepatinka ar net žeidžia, tai nebeskaitykit toliau. Pyksta ir įsižeidžia tik neteisūs. Ką rašysiu toliau, tai tik mano reikalas, nes Jūs neprivalote skaityti, to, ką rašau savo tinklaraštyje.
             Taigi taisyklė - su kuo susidėsi, tuo ir pats tapsi išlenda visu grąžumu. Taip, kai gyveni su kitais aišku reikia viską iš naujo pergalvoti, negalima įžeisti jų nuomonės ar įsitikinimų , reikia paisyti savo ir aplinkinių interesų, bet leisti paminti ir griauti  tai , ką laikome šventu... šeima, jos narių nuoširdus ir nesavanaudiškas bendravimas ... sesės, broliai. Juk tai jie yra patys tikriausi tavo draugai. ( Turiu mintyje turi būti). Gal ko nesuprantu, bet negalima dalinti bloga sesuo, gera sesuo ar brolis. Tai ne mūsų pasirinkimas ir dėl to negalime taip elgtis. Su visais broliais ir seserimis turime elgtis išskirtinai nuoširdžiai ir teisingai.
               Nors bažnyčia moko kitaip. Sako nusidėk, bet išpažink ir tau bus atleista. Katalikai, krikščionys... Ar tikrai mes tokie? Ar užtenka eiti bažnyčion ir atgailauti? Nors ir kasdien? Na gal dar paukoti. Mano nuomone tai yra žema. Jau pamirštame 10 dievo įsakymų, o juk jie pirmiausia turi filtruoti mūsų poelgius. Juos prisiminę, prieš darydami ką blogo, jau neturėsime ir už ką atgailauti. O tada švaria sąžine galima ir į bažnyčią, beliks išpažinti savo minčių paklydimus ir gauti už juos atleidimą bei atlikti atgailą. Tada ir su vaikais rasime apie ką pakalbėti, o net tik gailėtis ir išlieti nuoskaudą, kad atseit mes jiems viską atidavėme, o jie matai, kokie... nesikalba, išdidūs, elgiasi, kaip jiems patinka, spjauna į mūsų pastangas ir reikalauja pinigų. Patys tą ir užsitarnavome. Taip mums ir reikia ir visai nenuostabu, kad bėdos tada ne tik mums , bet ir aplink mus nesibaigia.
              Kiek dar bėdų turi atsitikti,  kad susivoktum, jog mums neleista teisti net mažiausio vabalėlio. Jau viešai atsiprašiau ir ne kartą, bet mačiau akyse tik pasitenkinimą - atseit žeminkis dabar iki gyvenimo pabaigos.
              Reikia vieną kartą tai nutraukti... nebeleisti niekam blogai elgtis, tiksliau ne nebeleisti, bet netoleruoti, nebepateisinti kvailo ir net labai savanaudiško elgesio. Reikia rėkti apie tai, nes viskas, kuo iki šiol tikėjau byra į šipulius. Man plyšta širdis, man labai negera. Dar kiek palauksiu, o paskui turėsiu nuspręsti, ką darysiu su savo jausmais. Vis dar skaitote? Nepatinka? Gal juokinga? Tada nebeskaitykit  toliau, nes daugiau nieko ir nerašysiu. Man labai dėl to  liūdna.

Nieko nėra geriau

        Tikrai, viskas gerai, kas gerai baigiasi. Tos vasaros liūtys išties baugino. Gąsdino baisūs žaibai ir juodas dangus. Ne veltui matyt. Ne vienuos mažuos namuos net buvo ašarų  ir jausmų potvynis.
        Užaugs neužaugs, supus nesupus. Nesuprantat... Aišku.

        Dabar jau  apie bulves. Mes ir vėl šiemet jas auginome. Nežiūrint į nieką jos užaugo ir nesupuvo. Valio! Užaugo, nesupuvo! Bet gi viską darėme sau, su meile, kartu, nes taip kažkada susitarėme. Ar matau šypseną Jūsų veiduose ? Sakote ir kam tu jas augini - gi pilnos parduotuvės ir turgus... Bet juk tai tik niekingos kokios 10-12 vagelių po gal 25-30 metrų. Cha, cha... tikrai juokinga.

        Jeigu atvirai tai per jų augimo laiką įskaitant sodinimą ir kasimą sugaišome na kokią savaitę. Viena diena sodinimui (vagutes ataria ir apkaupia kaimynas su mažu traktoriuku), 1-2 vakarai purškimui nuo kolorado ir bulvių maro, 3-4 vakarai po darbo ravėjimui, kai iškyla piktžolių pavojus , viena diena nušienauti ir sugrėbti bulvienojus, 1 diena surinkti traktoriumi išartą derlių. Viskas!        
         Na tada dar vieną dieną skiriame pasidžiaugimui, t.y. jas išrūšiuojame - valgymui - sėklai - vištoms, arba didelės - mažesnės - poniškos - visai mažos. Ta diena išties linksmiausia.  Prisipildo aruodas. Mintyse sukasi įvairūs receptai iš bulvių, dar tą pačią ar kitą dieną verdami cepelinai arba kepamas kugelis.

        Į virtuvę iš spintelių ir lentynų sukeliauja visi įmanomi žurnalai apie bulvių patiekalus. Juose atverčiami jau 100 kartų skaityti, bet dar nebandyti receptai - gal jau šiemet teks jų paragauti. Kartais, kaip ir anksčiau paaiškėja, kad eilinį karta trūksta kokio nors ypatingo ingradiento. Ach ir vėl šis receptas liks kitam kartui. Visada imuosi parastesnių, sudėtingesnius palieku savaitgaliui. Tai ar gi tai sunku ? Belieka sunkiausias darbas - nepatingėti bulvių atsinešti iš rūsio. :) Jeigu gyvenime būtų taip viskas paprasta, kaip užsiauginti bulvių... Oi, apie ką aš čia ? Gal gi viskas yra  gerai, kas gerai baigiasi ?

P.S deja nuotrauka iš interneto, savo įdėsiu, kai tik nufotografuosiu, matyt tam laiko tikrai pritrūkau.